- klėbinis
- klėbìnis, -ė adj. (2) → klėbys. 1. kuris glėbio apimties: Klėbìnis ąžuolas Als. | prk.: Šį kartą ir tu pasakei klėbinę (visą, tikrą) teisybę Krkl. 2. su dviem rankenomis (apie dalgį, dalgiakotį): Šiais laikais maža kas su klėbìniais dalgiais bepjauna Vvr. Klėbìnis dalkotis daugiau žemaičių, o šunkojis aukštaičių vartojamas Šts. Klėbinis dalgis gers didelei žolei Ggr. Klėbinis dalgkotis yr su dviem rankenoms: viena koja, o kita lanketė Slnt. Sukritusiai žolei pjauti geresnis yr klėbinis dalgis, ne šunkojis Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.